ŠLEPETĖS

   retai kada atsiras tokios, kurias nešiosi iki gyvenimo galo (na nebent tau devyniasdešimt penki, bet ir tai, tada jos jau beveik nenaudojamos). asmeniškai man, nusipirkus naujas gražias šlepetes, kurį laiką yra kažkoks pasididžiavimo jausmas, norisi jas visiem parodyti, devėti kiekvieną minutę ir taip toliau. gali pirkti kokybiškas, brangias patogias šlepetes, kurias nešiosi ilgai ir net joms susidevėjus, visada atsiminsi, kokios buvo fainos ir pirkadamas naujas,dairysies panašių į pastarasias. tik bėda ta, kad tokių reikia labai ilgai ieškoti, ir tai, dažniausiai randi ant svetimų pėdų.
  buna, kad prie šlepečių, nesvarbu kokių, pripranti taip smarkiai, kad negali prisiversti pakeistų senųjų, atrodo jau sulipusių su tavo kojomis, į kad ir pačias geriausias naujas. jos šildo, saugo pėdas nuo įvairių aplinkos pavojų, kartais pasimeta, bet visada atisranda tuomet, kai labiausiai reikia.
   žinoma, gali nusipirkti pigias šlepetes maximOje ir pasidžiaugti jomis kelias dienas, kol nukris padas arba per priekį išlys pirštas. tada vėl pirkti naujas. ir vėl. ir vėl. ir vėl. taip galėsi sukaupti milžinišką kolekciją nepraktiškų, bet kartais labai gražių šliurių (tokiu atveju dažniausiai po kurio laiko pradedi gailėtis išmestų pinigų).
su vienom jausies nuostabiausias pasaulyje net būdamas plikas, ar uzsimoves bulviu maisa, o kitoms reikia ypatingu salygu (pvz rastais ismarginto mociutes megzto megztinio).


    aš vaikštau basa.

  .