toks jausmas, kad tuoj kanors nužudysiu dsjkgahsdjghsdhguhųuipggggfbhcxb, vėl dreba rankos ir dėja turiu prisiminti tą jausmą, apie kurį dėkuidievui jau tiek laiko buvau visiškai pamiršusi. vienas žodis arba prisilietimas ir betkoks daiktas esantis šalia skristų pro langą/į sieną/kamnors į veidą. prisiekiu! nemoku papasakoti kiek visko pikto dabar yra viduje ir kiek mažai trūksta, kad susprogčiau ir susprogdinčiau viską aplinkui.
oficialiai pasižadu sau, kad daugiau niekada, NIEKADA GYVENIME, nekartosiu šitos klaidos.
pabaigsiu klausytis bilės, kuri bent kažkiek nuramina ir eisiu į mišką išsirėkti.
ačiū už dėmesį
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą