vieną nespalvotą popietę miško karalienė liūtė neišėjo į medžioklę. ji gulėjo po milžinišku, jai nepažįstamo augalo lapu, stebėjo kitus miško gyventojus ir gal net šiek tiek snaudė. liūtė bandė sudėti visas aplinkui esančias šakeles į krūvą, nes jai pasirodė, kad jos jau pradeda badyti jai akis. berinkdama šakeles ji prisiminė kaip dievina pavasarį. ne tą, kuris patvindo upes ir išskleidžia visus žiedus, bet tą, kuris ištraukia ją iš po lapo, aplinkui besimėtančias (ir net akis, tiesiogine žodžio prasme, badančias) šakeles padaro nematomas, pažadina medžioklei ir priverčia riaumoti visa gerkle, kartais visiškai be jokios priežasties.
liūtė puikiai žinojo, jog visai netoli jos gyveno toks gabalėlis. jis buvo mažytis, ir net, sakyčiau, visai neypatingas. mažytis ir nematomas. liūtė buvo pliusas, o gabalėlis - minusas. liūtė buvo iš aukso, o gabalėlis - iš smėlio. jis niekada neužsibūdavo vienoje vietoje ilgiau, nei iki aušros. tuo tarpu, liūtė - savo valdų ji niekuomet nepalikdavo ilgesniam laikui, nei trunka medžioklė. nepaisant to, ji niekada nenustojo jo ieškoti.
net ir žinodama, kad pavasaris niekada netruks amžinai.
žodžiai materializuojasi ir praranda savo prasmę
atvežkit man vaistų ir tą gabalėlį
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą